Naujienos
Prieš porą dienų peršlapau kojas Kamanų aukštapelkėje: neįsiskaičiau į maršrutą, neišsitraukiau guminių, dar ir drauge ėjusių vaikų (gerai, kad nuosavų) batų kokybę patikrinau. Gavau barti, nors tyliai maniau, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera: batai atlaikė, žygeiviai nesusirgo ir dar patyrė, kad pelkės vanduo nėra toks šaltas, sakytum, beveik vasariškas vasarį, tik svarbu, kad batuose ne kliuksėtų, o įbėgtų ir išbėgtų laisvai. Jei dar kliusteli ir į apdairaus keliautojo aukštabokščius aulinius, tavieji mažuma apšyla...
Kokius niekus rašau, jei Kamanos ima ir atsiskleidžia visu grožiu iš prislopintos pilkumos: po kojomis spanguolių inkliuzai lede, praplaišų akys ir ežerėliai (120 be to didžiojo senežerio), iš Didžiosios klampynės atsiveriančios salų kupros (Avino, Liepų, Trainauskienės), šimtamečių pušelių bonsai, šaltyje išbalusios nendrės kaip kokiame papiruse neparašyti laiškai, dar išdidaus vilko įspaudas sniege, prie kurio palinksta telefonų kameros, aukštumėlėse kvepia gailiai, žaliuoja bruknės primindamos, ką parašė Daukantas apie mūsų kalbą (,,<...> tiktai viena pati jų kalba it žalia bruknelė, nuo speigų apšarmojusi, lig šios dienos tebežaliuoja – kaip ženklas visko, kas buvo.“) Dar bunkerio įduba su ledo dangčiu Avino saloje ir nugrimzdusios bažnyčios vieta Liepų saloje. Slaptosios vietos ir slaptatakiai, apie kuriuos žinojo ano laiko žmonės, užeina ir didoko būrio žygeiviai, bet irgi vedlių Kristinos, Vaidoto ir Dovydo vedini.
Gardi vakaro arbata po visko, kaip ir kitiems karštos bulvės su kastiniu tą šeštadienio pavakarę prie laužo. Ačiū Kamanų žmonėms už Pelkių dieną, nukeltą į atvirą šeštadienį vasario 5-ąją.
Rita Ringienė
