Naujienos
Daug kalbama, kiek mūsų pasaulėjautai svarbūs miškai, gamta, koks yra žmogaus ir gamtos ryšys. Šį kartą tai atskleisti padėjo žmonės, kurių mokslai ar profesinė veikla nesusijusi su gamta. Įžvalgomis, skirtingomis patirtimis pasidalino svečiai iš Aukštaitijos – indėnų kultūra besidomintis Valdas Vasiliauskas, o senąją lietuvišką ikikrikščioniškąją pasaulėjautą žodžiu ir muzika pristatė Tomas Selickas.
Indėniškiems rankų darbo rūbams ir papuošalams pademonstruoti pasiskolinome manekeną, aprengtą žiemgalių drabužiais. Besiruošdami susirūpinome, kad susikirs skirtingi kultūriniai sluoksniai, tačiau tapo aišku, jog abi praeityje nesusidūrusios kultūros turėjo savitų panašumų. Kai vieni ir kiti gyveno darnoje su gamta, panašiai jautė aplinką ir save joje. Tomo Selicko kanklių skambėjimas ir išsakytos mintys priminė, kad mūsų senolių ir gamtos ryšys buvo gerokai glaudesnis. Tai atsispindėjo dainose, apeigose, raštuose, piešiniuose. Indėnų gyvenime taip pat kiekvienas daiktas ar jo puošybos elementas turėjo savo reikšmę ir paskirtį.
Kokį ryšį su gamta yra išlaikę renginio dalyviai, buvo proga pasitikrinti vakariniame žygyje. Pelkė neįšalusi ir vandeninga, todėl kelyje laukė patys įvairiausi netikėtumai ir pelkių velnio išdaigos. Nepabūgusieji iššūkių pasirinko 5 km maršrutą ir aplankė Šiaurinę ir Paežerio plynes, Nimfėjų ežeriukus, grįžtant paskutiniu išbandymu tapo Paislio upeliuko kirtimas. Sulaukęs gausaus būrio svečių, pelkių velnias ne vienam numovė ilgaaulius batus, atsilikusius būtinai įviliojo į klampiausias raisto vietas. Visgi budrios vedlio Dovydo ir jo pagalbininkų akys apsaugojo nuo pavojų ir paklydimų, į žygio pradžios vietą grįžo visi.
Mažesnioji dalyvių grupė, dėl įvairių priežasčių negalėjusi tiek toli žygiuoti, aplankė buvusias Salininkų kaimo sodybas. Nedaug beišlikę ženklų apie kadaise čia virusius gyvenimus, tik ilgaamžiai medžiai, kai kurie išskirtiniai sodybų augalai, rieduliai ir šulinių akys. Gamta savo atsiima. Tankiame eglyne daug virtuolių ir tamsu, todėl pasklidusius miške dalyvius greitai priviliojo iš tolo šviečiantis lentų takas, juo toliau keliauta į pelkę. Nuotykius nugalėjo civilizacijos patogumai. Braidyti pelkėje tamsoje daug drąsuolių neatsirado, o pabandę liko sausi, nes Pelkių velnias sekė įkandin didžiosios grupės...
Darganotą ir vėjuotą vakarą naktiniai paukščiai ir vilkai buvo tylūs. Tik porą kartų nuskambėjo pelėdos ūbavimas, bauginantis medžių traškesys, o galiausiai tylą perskrodė grįžtančių iš ilgojo žygio šurmulys ir nusidriekė švieselių vora, primenanti vilkų akių žybsnius. Visai pakraštyje gavę paskutinį pelkės krikštą, „vilkai“ dalinosi įspūdžiais ir gera nuotaika, jog pagaliau sugrįžo.
Po žygio ilgiausias kelias namo dar laukė vilniečių, o dauguma renginio dalyvių buvo atvykę iš Akmenės, Mažeikių ir Šiaulių rajonų. Prasto oro nepabūgo ir į renginį atvyko apie 50 žmonių iš įvairių Lietuvos vietų.
Kamanų VGR direkcijos informacija