Naujienos

2019.03.07
Vietovardžių ypatumai Kamanose ir apylinkėse

„Naujų geografinių vardų tarpe, kuriuos autoriai sugalvojo, rėžia ausį Nimfėjų ežerėlis. Argi ne gražiau būtų buvę Vandens lelijų arba Undinių ežerėlis?“ – ši botaniko Jono Dagio frazė, 1939 m. parašyta recenzuojant studiją „Kamanos“ (žurnalas „Gamta“, Nr. 1), aktuali ir dabar, Vietovardžių metais.

Žemės ūkio akademijos ekspedicijos, 1935-36 m. kompleksiškai tyrusios Kamanų aukštapelkę, dalyviai kaimų ir upelių vardus ėmė iš to meto žemėlapių, o smulkesniųjų objektų – klampynių, plynių, salų ir pusiasalių – pavadinimus sugalvojo patys. Be kaimų ir upelių Kamanų tyrėjai tekstuose mini dar 38 įvairių pelkės darinių vardus, kurie pagal kilmę yra aštuonių tipų. Daugiausiai vardų – devyneri – suteikta nuo kaimų/dvarų kaimynystės (Bugių klampynė, Gailaičių klampupis), kiek mažiau (po penkis) pagal geografinę padėtį ir augalų pavadinimus (Pietinė plynė, Skendenio ežeriukas), po tris – nuo pratekančių upelių ir būdingų kitų ypatybių (Bradaulio įlanka, Didžioji plynė), pavardėmis pavadinta – du, gyvūnų vardais ir nežinomos kilmės – po vieną. Iš šių 38 mikrotoponimų septyni kartojasi po du ar tris kartus įvardijant skirtingus objektus (pvz. Berželių plynė ir Berželių klampupis). Visi pirmosios ekspedicijos duoti vardai gyvi, tebenaudojami iki šių dienų, rečiau skamba tik (galbūt latviškos kilmės) Sadalų sala, ilgainiui ji pervadinta į Liepų salą.

Kitą pavadinimų grupę sudaro vietos žmonių naudoti vardai, nepatekę į žemėlapius. Iš jų galima atsekti ryšį su istoriniais įvykiais ir tuometine geopolitine padėtimi. Pelkėje ir ją supančiuose kaimuose 1935-38 m. laikotarpiu užrašyti trys rusus, maskvėnus menantys vardai: griovys Maskolpelkis, lauko durpynėlis Maskolių skynimas ir upeliukas Maskolija. Pasak vietos gyventojų, Maskolpelkio vardas atsirado, kai vietinis Medemrodės ponas XIX a. atsivežė maskolių apypelkio miškams sausinti. Nenaudojami oficialiuose dokumentuose, šie pavadinimai nepastebimai išnyko iš raštiškojo ir žodinio paveldo. Kiti vardai – Mažieji ežerėliai, Ežero griovys, Plynojai ir Paplynojai – taip pat gyvavo sulig paskutine papelkių gyventojų karta.

Trečioji vardų grupė, ilgiau išlikusi šnekamojoje kalboje, yra asmenvardinės kilmės vietovės. Be pirmosios ekspedicijos įamžintų Treinauskienės ir Čepo pavardžių yra dar penki šios rūšies mikrotoponimai. Juos iki šių dienų išsaugojo pirmieji Kamanų rezervato darbuotojai, kurie buvo vietiniai, žinojo buvusių sodybų, viensėdžių gyventojus ir jų istorijas. Ištuštėjusios sodybvietės, keliukai ir kitos vietos tebevadinamos Bartkiškiu, Jomantiškiu, Tūzo pieva, Rapalio keliuku, Bišmanio kampu.

Prabėgus 80 metų po pirmųjų išsamių pelkės tyrimų, tenka pripažinti, kad geriausiai smulkiuosius vietovardžius išsaugojo jų naudojimas žemėlapiuose, tekstuose ir kituose dokumentuose. Vėliau atsiradę vardai po XX a. neramumų, karų, žemės reformų, nušlavusių kaimus ir sodybas, išliks tol, kol bus gyvi sakytinėje kalboje.

Biologė Sigita Sprainaitytė


Atgal

Paieška
Kamanų valstybinio gamtinio rezervato direkcija
Pušų g. 2, Akmenės 2-as k. 85354 Akmenės rajonas Tel./faksas +370 425 59285 El paštas: info@kamanos.lt

Renginiai

<< rugsėjis, 2019 >>
PATKPŠS
1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
30