Naujienos
Pasipuošę liemenėmis ir pasibalnoję savo plieninius žirgus dalyviai susirinko prie Kamanų rezervato lankytojų centro. Nuo čia pasidėjo žygis dviračiais. Kupini jėgų ir entuziazmo sėdome ant savo dviračių ir pasileidome pirmyn. Pirmas sustojimas - Padvarėlių ramybės slėnis, tai bažnyčia po atviru dangumi. Apie ji papasakoti mums sutiko slėnio puoselėtoja Elena Virkutienė. Papasakojo apie žmones, subrandinusius tokio slėnio įkūrimo idėją. Nuo idėjos prie darbų. Elenos paskatinti Rūdupio slėnį sutvarkyti padėjo kaimo žmonės. Pastatyta šv. Marijos koplytėlė, kryžius, pavėsinė ir Jėzaus Kristaus Kryžiaus kelio stacijos. Ilgainiui pasodinta dekoratyvinių medžių ir augalų. Prie Ramybės slėnio atnaujinimo ir gražinimo daug prisidėjo projektas, kurio įgyvendinimo metu pagaminti nauji suolai, įrengtas takas link šaltinio bei sutvarkyta jo aplinka ir kt. darbai. Projektą parašė aktyvi Padarėlių kaimo bendruomenės pirmininkė Suzana Šiurkienė. Turbūt, nėra dienos, kad į Ramybės slėnį neužsuktų lankytojai ieškodami atgaivos, pamiršti kasdienybės, pabūti gamtoje ar paskanauti šalto, net karščiausią vasaros dieną, šaltinio vandens. Ir mes atsigėrę šaltinio vandens, ir padėkoję Elenai už pasakojimą išminėme link Klyšių senkapio. Jis yra prie tokio pat pavadinimo kaimo, šalia kelio Akmenė-Daubiškiai. Senkapis nedidelis ir pažymėtas stulpelių, kaip valstybės saugomas objektas. Ošia išlakus ąžuolas, gamtos ir senkapio ramybę drumsčia tik keliu zujančios mašinos. Kitas sustojimas - Viliošių senkapis ir piliakalnis. Jie nedideli ir gana kuklus savo išvaizda. Jų ramybę ir paslaptys saugo aukšti ąžuolai, pušys. Nedaug informacijos apie šiuos „mažuosius“ senkapius yra, nes netyrinėti ir vis dar laukiantys archeologų dėmesio. Džiugu, kad visai nepamiršti – nušienauta žolė, pažymėti.
Mindami pedalus pasukome link Palnosų gyvenvietės. Ramus keliukas pats tas dviračiais smagiai pasivažinėti ir pažioplinėti po apylinkes. Sustojome prie Santeklių ąžuolo, kuris išsiskiria savo didžiu ir skaičiuoja nevieną šimtmetį. Yra pasakojimų, kad po ąžuolu užkastas lobis, bet norintiems jį iškasti vis kas nors sutrukdo. Apkabiname jo kamieną penkiese ir pasisemiame stiprybės tolimesnei kelionei. Čia pat praeito amžiaus pirmoje pusėje veikė keltas per Ventos upę, nes tilto tuomet nebuvo. Dalia Sruogaitė prisiminimuose jį aprašė taip: „...Santeklių plaustas tai ne paprastas keltas per upę, bet jokio mechanizmo nevaromas, tik nuo žmonių jėgų priklausantis, ant dviejų medinių valčių pastatyta platforma iš rastų. Ant abiejų upės krantų medinėse prieplaukose prie ąžuolinių stuobrių buvo pririštas ištemtas lynas, kurį užkabinęs kureliu traukdavo plaustininkas, gyvenęs mažoj trobelėj Santeklių pusėj“ (D. Sruogaitė. Atminties Archeologija).
Už upės kairėje kelio pusėje yra koplytstulpis Santeklių dvarvietėje, skirtas atminti jo šeimininkams. Dvaras vietinių dar vadinamas Mergelių dvaru. Paskutinė dvaro savininkė buvo menininkė Ona Bagnickaitė, kuri mokėsi Varšuvos ir Paryžiaus meno mokyklose, Rusijoje baigė audimo kursus. Pati audė lietuviškais tautiniais raštais išmargintus kilimus. Ji yra laikoma gobeleno audimo pradininke Lietuvoje. Pokariu ištremta į Sibirą, ten ir mirė. Santeklių pušis viena iš žmonių vadinamų „Šventųjų pušų“. Ant jos kabo kelios koplytėlės, kryželiai, rožančiai... Savo laiku buvo dažnai lankomos ir puošiamos, prie jų buvo meldžiamasi, prašant užtarimo ar pagalbos.
Gyvolių kaime esančiame ekologiniame vaistažolių ūkyje mus pasitiko žolininkė Jadvyga Balvočiūtė. Kartu nuskubėjome apžiūrėti vaistinių augalų kolekcijos: supažindino su augančiais augalais, jų savybėmis. Malonus ir šiltas bendravimas persikėlė į trobą. Čia skanavome įvairių žolelių arbatas, ragavome džiovintų šakniavaisių. Ji dalijo patarimus, kaip patiems pasidaryti įvairių žolelių mišinių arbatų, ką ir kada naudoti. Bendraujant su Jadvyga nepajunti, kaip greitai prabėga laikas, ir mums jau reikėjo atsisveikinti. Kaimo pakraštyje aplankome Gyvolių piliakalnį, kuris yra Virvytės ir bevardžio upelio santakoje. Manoma, kad iki XIII a. ant jo stovėjo nedidelė gynybinė pilis ar gynybiniai įtvirtinimai. Archeologai, tyrinėjimų metu, rado kelias XIII-XIV a. puodo šukes ir medinius įtvirtinimus. Šis piliakalnis lankymui pritaikytas - įrengtas lieptas, laiptai, aikštelė ir informacinis stendas.
Grupė dviratininkų pažyra žvyrkeliu link Ramoniškės kaimo. Siaurais ir ramiais keliukais sukdamas pedalus gali atsipalaiduoti ir mėgautis gražia gamta. Miškai persipynę laukais ir pievomis, aplink paukščių čiulbesys ir šnarantis vėjas. Taip pamiršę kasdieninius rūpesčius nepajutome, kad jau nuvažiuota puse numatyto maršruto. Sustojame miškų apsuptyje esančiose Ramoniškėse prie Uogio upelio. Šalia sodyba, kurioje užaugo teatro aktorius ir režisierius J. Miltinis. Jos vietą žymi koplytstulpis su teatro deivės Melpomenės skulptūra, kurį sukūrė tautodailininkas S. Adomaitis. Netoliese yra akmuo su pritvirtinta plokšte, kurioje iškaltos kaimo senbuvių pavardės.
Atsikvėpę ir pasistiprinę patraukiame miško ir lauko keliukais link Avižlio atragio. Tai maždaug 112 metrų ilgio stačiais šlaitais ketera, esanti Uogio ir Ventos upių santakoje. Įspūdingas gamtos kūrinis. Toliau mūsų maršrutas suko pro Purvių sodus, kabančiu lieptu įveikėm Ventos upę. Ir nuo Ventos pasukome link Viliošių. Ši atkarpa įveikta greičiausiai, pro šalį asfaltu švilpiančios mašinos neleido mums atsipalaiduoti. Viliošių kaime persiropštėme per geležinkelį ir ramiai judėjome link galutinio kelionės taško - Dabikinėlės karjero. Smėlėtas keliukas vingiavo miškingais Dabikinės krantais. 40 km žygį dviračiais baigėme skanaudami ant laužo virtą žuvienę, aptardami dienos įspūdžius... Dalyviams atminimui padovanoti atšvaitai su Akmenės rajono savivaldybės ir Kamanų gamtinio rezervato logotipais.
Šis žygis organizuotas vykdant projektą „Mink pedalus ir buk sveikas“, kurį finansavo Akmenės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialioji programa ir Kamanų VG rezervato direkcija. Dėkojame Margaritai Skabeikienei už pagalbą organizuojant renginį. Dalyviams už gerą nuotaiką ir dalyvavimą.
Vyr. specialistė informacijai
Kristina Grigaliūnienė