Naujienos
Ieškojo balinių pelėdų – rado naują grybų rūšį. Toks baigiamasis darbų akcentas buvo uždėtas Vilniaus universiteto tyrėjų, dirbusių Kamanų pelkėje gegužės pabaigoje.
Pelkinės mitrulės (Mitrula paludosa Fr.) angliškas pavadinimas „beacon“ verčiamas kaip švyturys, nors mažyčiai geltoni ir oranžiniai grybukai labiau panašūs į šviesias razinas. Pavasarį, kuomet pelkėse spalvų ir raštų įvairovė dar nėra didelė, jie suteikia spalvingą akcentą pačioms šlapiausioms vietoms tamsius duburius nusagstydami ryškiais vaisiakūniais. Jei būtų stambesni, pranešimų apie pastebėtą įdomybę mokslininkai sulauktų dažniau. Smulkiausi vaisiakūniai laibi kaip degtukai su platesne galvute, stambesniųjų – kepurėlės beveik prilygsta lazdyno riešutui. Kaip ir visi grybai pelkinės mitrulės dauginasi sporomis, grybienos plotą augina hifai.
Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus E. Kutorgos, tai penktoji šios rūšies radvietė Lietuvoje, nors manoma, jog ji visai nėra reta. Apie organizmų grupes, kurias pažįsta nedaug žmonių, dažniausiai trūksta žinių, jų būklė būna neaiški dėl menko ištirtumo.
Netrukus po to, kai buvo užfiksuotas pirmasis radinys, Kamanų pelkėje aptiktos dar trys gausios populiacijos. Dažniausiai tarpsta tarpinio tipo pelkėse. Grybukai mirksta sekliame vandenyje, tačiau vaisiakūnius išaugina ne iš liūnų ar durpių, o ant pernykščių augalų nuokritų. Paprastai telkiasi ten, kur auga medžiai, atvirose vietose tomis pačiomis sąlygomis nepastebėti. Kol kas vienintelė miško populiacija auga ant senų lapų ūksmingoje, užmirkstančioje buveinėje. Keli pavyzdžiai perduoti Vilniaus universiteto herbariumui.
Globalus mitrulės genties grybų arealas apima šiaurinį pusrutulį, kai kurios rūšys paplitusios tik viename žemyne, kitos – kosmopolitiškos. Pasaulyje tai populiarus molekulinės biologijos, grybų sistematikos tyrimų objektas.
Biologė Sigita Sprainaitytė