Naujienos
Lyg koks Damoklo kardas virš Lietuvos šernų populiacijos pakibo, ko gero, visos lietuviškų šernų populiacijos likimą nulemsianti liga - Afrikinis kiaulių maras. Nors buvo aptikti tik keli šia liga užsikrėtę gyvūnai, tapo akivaizdu, jog ten, kur susikerta ekonominiai ir aplinkosauginiai interesai, pastarieji beveik visais atvejais yra paminami. Gamtininkų bendruomenė jau senokai teigė, kad šernų populiacija mūsų miškuose per didelė, kad jie išknisa retų augalų augimvietes, sunaikina ant žemės perinčių paukščių dėtis, sudarko miško paklotę, bet kad taip beatodairiškai, nesivadovaujant jokiomis patvirtintomis kovos su šia liga metodikomis, neatsižvelgiant net į tai, kad šernės jau ruošiasi paršiuotis, bus pulta šernus naikinti nesitikėjo niekas. Kaip tik dėl to mūsiškių ilgašnipių laukia sunkios dienos, labai sunkios...
Blogiausiai, jog patys gyvūnai dėl to absoliučiai nekalti. Pastaraisiais metais vis stebėjome šernų populiacijos „pūtimąsi“. Ir ko tai populiacijai nesipūsti, jeigu sąlygos sudarytos kone kaip kurorte. Kiekviename miške šėryklų su įvairiausiais gardėsiais ne viena ir ne dvi, tereikia išmokti būti pakankamai atsargiam ir nuovokiam, kad išvengtum medžiotojų kulkos ir pilvas nuo alkio garantuotai niekada nepradės urgzti. O gėrio tose šėryklose yra įvairiausio. Teko girdėti, jog su pasibaigusiais galiojimais iš prekybos centrų į šėryklas yra vežami tortai, apelsinai ir dar bala žino kas. Be abejo, dalis populiacijos dėl to kenčia. Žioplesni ar nepakankamai atsargūs gyvūnai yra greitai pakertami medžiotojų kulkų, tačiau tai yra mažesnioji populiacijos dalis, kuri aukojama vardan to, jog klestėtų likusioji.
Pamenu, kartą užklausiau gūdaus miško laukymėje gyvenančios ir ten ūkininkaujančios moteriškės, ar neišknisa šernai bulvių. Nustebino originalus atsakymas. Sako, neknisa ir net neateina, o ir ko tiems šernams čia eiti, miške jie visko turi, tik medaus betrūksta. Ir visai ne ant šernų ta ūkininkė pikta buvo, o ant medžiotojų, kurie važiuodami į įsirengtus bokštelius išvažinėja jos gyvulių ganyklas.
Afrikinio kiaulių maro sukeltas vajus atsirito ir iki griežčiausią apsaugos statusą Lietuvoje turinčių teritorijų – rezervatų. Ligi šiolei buvęs saugiu prieglobsčiu rezervatas greitai ko gero, taps nebe tokia saugia vieta. Direkcijos jau gavo nurodymus organizuoti šernų medžiokles jų administruojamose teritorijose, netgi rezervatuose. Tiesiog neįtikėtina.
Panašių minčių kamuojamas vaikščiojau Kamanų rezervato palaukėmis, pelkės pakraščiais registruodamas šernų susikaupimo vietas. Negausiame sniege labai aiškiai matosi iš rezervato į aplinkinius miškelius vedančios šernų brydės. Rezervatas šiems gyvūnams tik dienojimo vieta, visi šie takai veda į aplinkiniuose miškuose įrengtas šėryklas. Patyrinėjus rezervate aptiktus šernų ekskrementus, plika akimi matosi, jog didžiąją jų dalį sudaro grūdinių kultūrų atliekos, kurių rezervate ir su žiburiu nerasi.
Staiga žvilgsnis užkliuvo už stambaus šerno pėdsakų, iš gretimo miško vedančių tiesiai į rezervatą. Baltame sniege tarp pėdsakų aiškiai raudonavo maži kraujo lašeliai. Matyt, smaližius buvo išsiruošęs į naktinę puotą, pritrūko atsargumo ir medžiotojų buvo pavaišintas švino doze. Sprendžiant pagal pėdsakus, šernas jau nebe jaunas, gyvenime turėjo būti matęs ir šilto, ir šalto. Gudruolis žino, kur saugiausiai galima žaizdas išsigydyti. Todėl ir lėkė tiesiu taikymu į rezervatą, į šernų pamėgtą tankiomis pušaitėmis ir nendrėmis užžėlusį pelkės pakraštį. Bent jau laikinai čia bus saugu.
Šį kartą šernas išsigelbėjo, tik ar ilgam?
Kaip nematomas šešėlis baisios ligos pavidalu atslenka nuožmus ir negailestingas šernų prakeiksmas – Afrikinis kiaulių maras. Pasmerktaisiais šernai tapo savo pačių žemėj...
Kamanų VGR direkcijos vyr. specialistas
Mindaugas Vaznonis