Naujienos
Sigita Sprainaitytė
Vasario 7 d. Akmenės krašto muziejuje buvo paminėta Pasaulinė pelkių diena. Ši data pažymima nuo 1971 m., kuomet pasirašyta tarptautinė pelkėtų vietovių apsaugą deklaruojanti konvencija. Šiais metais renginio tema susieta su menais. Akmenės krašto muziejaus salėje skambėjo muzikos ir literatūros kūriniai.
Pelkių augalus ir jų ypatybes pristatė Akmenės gimnazijos skaitovai – V. Beniušis, V. Puzonas, U. Šetkauskaitė, J. Valančauskaitė, L. Jadenkus, G. Beleckaitė ir G. Putriūtė, pasirinkę ištraukas iš O. Grigaitės ir G. Didelytės knygos „Raiste“. Literatūros kūrinius papildė muzikos garsai. Kamanų rezervato direkcijos kvietimą dalyvauti renginyje mielai priėmė Ventos ir Akmenės muzikos mokyklos. Jų auklėtinės G. Kliminskaitė, D. Gurinaitė, M. Grigaliūnaitė ir U. Batavičiūtė atliko žinomų kompozitorių kūrinius rojaliu. L. Osinas saksofonu pagrojo J. Rae „Valsą Emilijai“. Nuotaikinga gaida muzikantų pasirodymą užbaigė R. Petrikaitės ir U. Dumsevičiūtės akordeonų duetas, atlikęs B. Saveljevo „Katino Leopoldo dainelę“. Skaitovams ir muzikantams prisistatymus paruošti padėjo pedagogai R. Ringienė, J. Pakatilytė, I. Vežukas, R. ir R. Šmigelskiai.
Po jaunųjų atlikėjų pagiedoti pakviesti Kamanų paukščiai, tačiau paaiškėjus, kad jie šiuo metu atostogauja pietuose, apie sparnuočių būdą ir giesmes papasakojo Kamanų rezervato ekologas V. Grigaliūnas, pelkės paslapčių atskleidė ekskursijų vadovė K. Grigaliūnienė. Vėliau nuskambėjo gamtai dedikuoti Akmenės krašto kūrėjų eilėraščiai, kuriuos paskaitė patys autoriai – O. Rimkienė, D. Balodienė, R. Almanienė. Julijos Almanis poeziją pristatė jos sūnus A. Almanis. Po mokytojos Ž. Kazlauskaitės dainos apie liūdną peizažą linksmesniu akordu renginį užbaigė rašytojas Vytautas Almanis, perskaitęs smagių istorijų apie susitikimus su vilkais, apie kantrų žemaitišką būdą ir šio krašto žmones.
Šiuo metu mūsų pelkėse visa, kas gyva, laukia artėjančio pavasario, tačiau į kitokį metą ir kitokią erdvę nukelia J. Almanis eilėraščio „Pelkių lauknešėlis“ ištrauka:
Eit į pelkę man reikėjo
saulašarių prisirinkti...
Ligi miško palydėjo,
peržegnojo ir paliko
ta, kuri anei mylėjo,
nei augino. Dievą tiki –
sakė ji... Bet užtenka
nepalaimintų dienų.
Vieškelėliais ir takeliais
šiaurės kryptimi einu...
Pamiškėj maža trobelė,
ant tvoros – laumių rankšluostis,
lyg netyčia pakabintas,
užkalbėtas. Nebaugu.
Ant to pilko laumių tako
baltą vandenų leliją
peržegnoju ir – dedu...
Renginio akimirkos:
