Naujienos
Tik atšilus orams, mus supanti aplinka keičiasi akimirksniu. Pasivaikščiojimas po Kamanų pel ke prilygsta pabuvojimui visai kitame pasaulyje. Šiuo metu pats aukštapelkės grožis: atvirose plynėse su nedideliais akivorėliais ant laibų stiebelių pūpso pūkuotos švylių sėklų galvelės, pradvelkus bent silpnam vėjeliui, tuoj pat nubanguoja balta švylių „jūra“. Tarp pūkų kamuoliukų pasirodo visžalis pelkinis krūmokšnis, nudažantis aukštapelkę rausva spalva – tai balžuvos varpeliai, kitaip dar vadinama andromeda. Pastarasis pavadinimas kil ęs iš moksliško lotyniško šio augalo pavadinimo Andromeda polifolia, kuris yra atėjęs iš senovės graikų mito apie Persėją, kuriame minima gražuolė Persėjo žmona Andromeda. Visus pelkės kvapus tuoj užgoš baltais žiedais pasidabinsiantis pelkinis gailis, kai kur pumpurai dar tik skleidžiasi, kiti jau pilnai sužydėję. Šis kvapus augalas kitaip dar vadinamas kamparėlis, tvaikelis, velnio šluota. Susipažinti su gailiu dažnam tenka renkant mėlynes ar spanguoles, jo aštrų kvapą užuosite žydint ar sujud inus patį augalą. Šis pelkių krūmas labai dažnas girtuoklių kaimynas, kurios būtent dėl šio augalo taip ir vadinamos. Pavaikščiojus po gailių sąžalynus dažnam galva apsisuka, o visa kaltė vargšėms girtuoklėms suverčiama.
Atvirose pelkės vietose, plynėse, saulėtą šiltą dieną žvilgsi turbūt labiausiai Lietuvoje paplitusi vabzdžiaėdžių augalų rūšis – apskritalapės saulašarės. Saulėje spindinčios „ašarėlės“ vilioja uodą ar kokią muselę į apgaulingas pinkles. Ant lapo nutūpusi auka prilipti prie raudonų plaukelių, kurie išskiria lipnų virškinamą skystį. Sujudinus tuos plaukelius, šie užsilenkia ir apgaubia vabzdį. Virškinimo fermentas panašus į pepsiną. Pats procesas trunka vieną – kelias dienas. Po to lapas su plaukeliais vėl išsitiesia, o vėjas arba lietus nupučia ar nuplauna aukos likučius. Dar po kiek laiko plaukeliai vėl ima išskirti lipnų skystį, ir medžioklės procesas tęsiasi.
Pelkės šlaituose jau pasirodė Kamanų rezervato puošmenos ir vieno iš simbolio – avietės tekšės puošnus žiedas. Tekšės Švedijoje, Norvegijoje ir kitose šiaurietiškose šalyse – vienos populiariausių uogų. Ten jų vešlūs želdynai žaliuoja neaprėpiamose tyrų platybėse. Pas mus šių augalų išlikę tik nedaugelyje šiaurinės, vakarinės ir Vidurio Lietuvos pelkėse, tarp jų ir Kamanų pelkėje. Jos įrašytos į saugomų ir retų augalų sąrašą. Mažėjant kimininių aukštapelkių plotams, „traukiasi“ ir tekšių sąžalynai. Malonaus apelsinų aromato uogos vadintos gintariukais, pliure, tekšle, vištakoje. Uogose nemažai cukraus (gliukozės ir fruktozės), organinių rūgščių (citrinos, obuolių), pektinų, karotino, C vitamino (jo uogose 3 kartus daugiau nei apelsinuose) ir kt. vitaminų, mineralinių ir veikliųjų medžiagų. Dėl to jos kartais vadinamos šiaurės apelsinais.
Vyr. ekologė
Aušra Urbonienė
