Naujienos

Šią vasarą Kamanų pelkėje aptikta didelė mažalapių saulašarių (Drosera intermedia) populiacija. Radinys teritorijoje nėra naujas, augalų sąrašuose rūšis nurodoma remiantis senais Vilniaus universitete saugomais herbarų pavyzdžiais, tačiau ilgą laiką nebuvo žinoma tiksli jos radavietė, nėra duomenų apie ekologiją ir populiacijų būklę Lietuvoje.
Literatūroje rašoma, kad mažalapės saulašarės auga rūgščios terpės tarpinio tipo pelkėse bei liūnuose, aukštapelkių klampynėse ir duburiuose, dažnai pasirenka saidrynų bendrijas. Kamanose jos telkiasi aukštapelkės plynėje su užželiančių duburių ir praplaišų mozaika. Durpių lopiniais išmargintame saidryne mažalapių saulašarių gali būti tūkstančiai.
Mažuose bareliuose ištyrus floristinę sudėtį, paaiškėjo, kad augalų skaičius didžiausias atviruose durpių ploteliuose ir tarp baltųjų saidrų. Retai įsikuria ant Magelano kiminų, tačiau neblogai auga kartu su smailiašakiais kiminais ir mažaisiais skendeniais. Geriausiai tarpsta vidutinio drėgnumo sąlygomis, kur jų sąžalynai dažniausiai būna vienarūšiai ir individų skaičius 0,25 m² siekia nuo 43 iki 174 egz. Iš visų apskaitytų augalų 17–44% buvo generatyviniai. Jie turėjo po vieną lenktą trumpą žiedynstiebį su 1–5 vaisiukais. Pereinamosiose bendrijose, mažiau palankiomis sąlygomis, mažalapės saulašarės auga įmirkusiuose praplaišų bei duburių krantuose, pavieniai augalai plūduriuoja seklių telkinių paviršiuje, įsimaišę tarp kiminų ir skendenių. Sausesnėse vietose jų galima aptikti patvankinių pataisiukų sąžalynuose arba kartu su kitomis trimis saulašarių rūšimis, tačiau dėl konkurencijos ir sausros čia niekada nesudaro vienarūšių santalkų ir vegetacijos sezoną baigia truputį anksčiau nei geresnėmis sąlygomis tarpstantys gentainiai.
Remiantis pirminiais duomenimis, mažalapių saulašarių augaviečių pasirinkimas išlieka mįslingas. Kodėl jos neauga tinkamose buveinėse kitose pelkės vietose, kodėl rūšis tokia reta visoje šalyje – tai klausimai ir užduotys ateities tyrimams.
 
Sigita Sprainaitytė
Biologė

Atgal