Naujienos
Gamtinė vasaros stovykla „Bebriuko Bugio vasara“
Kamanų VGR direkcija parengė paraišką „Gamtinė vasaros stovykla „Bebriuko Bugio vasara““, kurią pateikė Akmenės rajono savivaldybės Vaikų socializacijos programų rėmimo 2014 metais konkursui. Savivaldybė patvirtino paraišką. Kamanų rezervato direkcija ir UAB Ventos baidarių centras prisidėjo prie stovyklos veiklos vykdymo. Ši stovykla buvo skirta skatinti gamtosauginį ugdymą ir moksleivių saviraišką. Vaikams labai svarbu pažinti savo kraštą, žinoti saugomas teritorijos, gamtinius objektus, pažinti augalus ir gyvūnus, žinoti jų svarbą ekosistemoje ir suvokti išsaugojimo būtinumą ateičiai.
Stovykloje dalyvavo 12 vyresnių klasių mokinių iš Akmenės, Ventos, Ramučių gimnazijų ir Kruopių vidurinės mokyklos, kuriuos dalyvauti paskatino šių mokyklų biologijos mokytojai. Liepos 2 – 3 d. stovyklos dalyviai susitiko Kamanų valstybinio gamtinio rezervato lankytojų centre. Dalyviams susipažinus, pakvietėme juos virtualiai pakeliauti po rezervatą, žiūrint G. Aleknos sukurtą filmą „Kamanų rezervatas“. Su retomis ir saugomomis rūšimis susipažino apžiūrėdami gamtinę ekspoziciją. Čia galima paliesti, užuosti ir išgirsti paslėptų įdomių objektų. Daug emocijų lankytojams suteikia liečiami daiktai, kurių nematome. Pvz. pušies kankorėžį dauguma gerai pažįsta, bet ne visada atspėja... O kas nešioja Pelkių senio barzdą - tikrai retas žino. Susipažinus su vabalų ir drugių kolekcijomis, dalyviams pristatėme gamtininko „Bibliją“ – Raudonąją knygą ir kitas knygas, sukauptas Gamtos klasės bibliotekėlėje.
Išvykome į rezervatą prie tyrėjų trobelės, kur įsikūrėme laikinoje stovyklavietėje. Čia jau laukė rezervato darbuotojų pagaminti pietus. Skaniai papietavę išsiruošėme susipažinti su pelke gyvai. Taku stovyklautojai lengvai atkeliavo iki pelkės, o čia - jau teko pabraidyti. Aulinukai lengvai smigo į minkštus kiminų kilimus. Tas išdykęs pelkių senis ne vieną įklampino, kaip kam dar ir aulinukus numovė, bet grąžino... Patyrę gerų emocijų susibūrėme prie rezervato biologės S. Sprainaitytės. Ji papasakojo apie ypatingą augalą – kiminą. Susiskirstę grupėmis stovyklautojai tapo tyrėjais, ieškančiais kuo daugiau šių augalų rūšių. Pasirodo, tas darbas ne toks jau lengvas. Kiminų rūšis atpažinti sudėtinga. Patyręs jos žvilgsnis įvertino, kad jaunieji tyrėjai kiminų rūšių surado gerokai mažiau, negu jie manė. Uoliai susikaupusius tyrėjus stebėjo Šiaurinėje klampynėje medžiojantis pievinės lingės patinėlis. Toliau ėjome klampyne tyrinėdami kitus augalus ir aplinką, kol pasiekėme Kamanų ežerą. Ramiame ežero vandenyje atsispindėjo debesys, plūduriavo vos kelios klykuolės ir gulbių giesmininkių pora. Vidurvasario ramybė buvo jutama visur.
Kiek pavargę pasiekėme mokomąjį taką, ant kurio aikštelės patogiai įsitaisę diskutavome apie pelkių svarbą ir naudą. Kokius jausmus ir emocijas jiems sukėlė pasivaikščiojimas nei sausuma nei vandeniu. Jaunieji tyrėjai gavo užduotį surašyti pliusus ir minusus kokius pelkė duoda gamtai ir žmogui. Ši diskusija padėjo jiems suvokti pelkės kaip ekosistemos visumos svarbą. Grįždami į stovyklavietę sustojome raiste susipažinti ir patyrinėti krūmokšnių rūšių. Išsiaiškinus kuo krūmokšniai skiriasi nuo žolinių augalų užduotis buvo įveikta. Sugrįžus į stovyklavietę laukė ant laužo virta žuvienė, kuri maloniai pradžiugino. Tuo diena dar nesibaigė. Pasidalinę į dvi grupes kartu su vadovais iškeliavome susipažinti bebrų gyvenimu. Per krūmus, šlapines ir išvartas buvo sunku prasibrauti iki bebrų trobelių urvų ar užtvankų. Jas apžiūrėjome iš arti, įvertinome bebrų veiklos pėdsakus, kurių buvo nedaug. Šiuo laikotarpiu bebrai maitinasi žoliniais augalais ir augina jaunąją kartą, todėl palieka nedaug savo veiklos pėdsakų. Šių gyvūnų veiklos pėdsakai labiausiai pastebimi rudenį. Bet atidžiau patyrinėję ir gal nepatyrusiai akiai sunkiau pastebimus požymius įvertinome, kad tyrinėtos bebravietės gyvenamos. Atlikus visas užduotis grįžome atgal.
Pirmą dieną buvo gyvai išmoktos pamokos „Kimino gyvenimas“, „Bebras“ ir „Pelkės nauda ir svarba gamtai ir žmogui“. Trumpas poilsis, viktorina, kūrybinės užduotis ir pasirengimas naktiniam žygiui. Žygis, kurį vedė ekologas V. Grigaliūnas, ėjo per mišką, pievas, pelkę... Miškas pasitiko vakariniais balsais, šlamesiais, traškesiais, kurie šiek tiek stebimo, glumino... Pamiškėse teko stebėti stirnas ir elnius. Su tamsa pasveikino naktinis pievų paukštis - griežlė, pelkėje kurkė lėliai. Naktinė pelkė buvo dar paslaptingesnė nei diena. Dažnas vėl įklimpo, o virš galvų tyliai sklandė medžiojanti balinė pelėda. Daugelis jos net nepastebėjo. Sugrįžus dar buvo jėgų užlipti į apžvalgos bokštą ir pažvelgti į naktinį žvaigždėtą dangų pro monoklį. Naktipiečiai ir nakvynė vyko tyrėjų trobelėje.
Ryte - pusryčiai ir pasiruošimas baidarių žygiui, nors daugeliui pabusti buvo sunku. Iš stovyklavietės į Papilę dalyvius nuvežėme rezervato mašinomis. Maršrutas numatytas Papilė - Venta. Su stovyklautojais kartu plaukė rezervato direktorius D. Triaušys ir vyr. specialistas M. Vaznonis. Baidarės neiškarto pakluso jaunimui. Vieniems jos suko vis krantą, kiti kapstėsi vietoje. Teko šiek tiek pasipraktikuoti, suderinti komandos veiksmus ir septynios baidarės nusliuogė Ventos upe žemyn. Upės vingiai pasitikdavo skardžiais, slėniais, miškais. Apsidairyti aplinkui ir jais pasigėrėti plaukikams ne tiek jau daug laiko buvo, nes reikėjo vairuoti baidarę ir eilinį kartą neįplaukti į žolynus ar užplaukti ant seklumos. Įpusėjus maršrutui stovyklautojai sustojo pailsėti ir papietauti. Ant laužo keptos dešrelės su daržovėmis ir poilsis grąžino jėgas. Pailsėję likusią dalį maršruto įveikė žymiai sparčiau.
Stovyklos dalyviams padėkota už dalyvavimą stovykloje ir prisiminimui padovanoti suvenyrai iš rago, užrašų bloknotai ir rašikliai su rezervato simbolika.
Dėkojame Akmenės rajono savivaldybei, UAB Ventos baidarių centrui už stovyklos veiklai organizuoti skirtą paramą.
Vyr. specialistė informacijai
Kristina Grigaliūnienė
