Pievos
Kamanų rezervate pievos sudaro vos 0,5% visos teritorijos ploto, tačiau jos yra svarbios daugeliui specifinių augalų ir gyvūnų rūšių. Tai senųjų kaimų ir sodybų, kadaise gyvavusių pelkės kaimynystėje, palikimas. Išliko ir šienavimu palaikomi trys didžiausi pievų plotai, esantys Salininkų (Sališkių) ir Peiliškių vietovėse.
Pagal augalų bendrijų sudėtį rezervato pievos priskiriamos kietavarpynų sąjungai (Cynosurion cristati), tačiau atskiri jų plotai pasižymi itin skirtinga mozaika. Šiuo aspektu vertingiausia yra Salininkų pieva, kurioje kaitaliojasi žemi melsvųjų viksvų, pievinių miegalių ir pievinių gencijonėlių sąžalynai, sezoniškai užmirkstančios žemumos su vikšriais ir viksvomis, pamiškių aukšti žolynai su dominuojančiomis žemuogėmis, jonažolėmis, žiognagėmis, valerijonais. Atskiras salas formuoja lendrūnai. Vegetacijos sezono metu pievos ne kartą keičia spalvas. Vasaros pradžioje jos geltonuoja nuo vėdrynų žiedų, vidurvasarį iškyla ažūriški varpinių augalų ir vingirių žiedynai. Šiems nurudavus, liepos pabaigoje, pražysta miegalės, kalnasargiai ir bajorės. Rūšių sudėtis labai įvairi. Salininkų pievoje 10 m2 plote apskaitoma vidutiniškai 50 žolių rūšių, Peiliškių – 36 rūšys. Samanų arde dažniausia ir gausiausia – garbanotoji kerėža.
Rezervato pievas reprezentuoja gegužraibinių augalų šeimos rūšys. Gausiausias populiacijas formuoja dvilapės blandys ir kiaušininės dviguonės, pavieniai individai apskaitomi šalmuotųjų ir vyriškųjų gegužraibių, drėgnesnes vietas renkasi baltijinės gegūnės, pamiškėse pasitaiko aukštųjų gegūnių. Nereti baltijinių ir aukštųjų gegūnių hibridai. Gegužraibiniai augalai pasižymi sudėtingu dauginimosi ciklu, jų sudygimui svarbi sąjunga su grybais bei tinkamas apšvietimas, paklotės praardymas. Šienavimas padeda palaikyti negausių populiacijų gyvybingumą bei išsaugoti pievas atviras.
Atskirą grupę sudaro introdukuoti sodybų augalai – jų žinoma per 50 rūšių. Apleistuose soduose vis dar išlikę vaismedžiai: naminės ir laukinės obelys bei kriaušės, naminės slyvos. Dažniausiai randami dekoratyviniai sumedėję augalai – paprastasis kaštonas, paprastoji alyva, darželinis jazminas. Gana gausiai žydi išlikę darželių augalai: mėlynoji kurpelė, poetinis narcizas, baltoji snieguolė, girinė tulpė ir kt. Peiliškių sodybvietėje kasmet žydi retas mėlynasis palemonas.
Pievų ir miško sandūra – patrauklūs ganyklų plotai laukiniams žvėrims. Rujos metu į atviras vietas išbėga budrumą praradę taurieji elniai, prasliūkina grobio tykantys vilkai, rūgščius obuolius surankioja šernai, usūriniai šunys. Visais metų laikais tai yra stirnų mėgstamos ganyklos. Aukštuose žolynuose peri griežlės ir putpelės. Atviros pievutės pritraukia plėšriuosius paukščius, juoduosius gandrus ir pelėdas, dėl to gerėja jų mitybinė bazė bei didėja skaitlingumas. Pievose taip pat gausu smulkiųjų graužikų rūšių; jos yra ir šikšnosparnių mitybiniai plotai. Peiliškių sodybvietės tvenkinyje nuolat gyvena paprastieji tritonai ir reti skiauterėtieji. Sekliame, gerai įšildomame vandenyje jie plaukioja poravimosi metu, vėliau laikosi sausumoje, dieną slepiasi po šiekštais, akmenimis.
Pievos pasižymi didele vabzdžių įvairove. Salininkuose nemažus plotus užima pievinės miegalės – auksuotųjų šaškyčių mitybiniai augalai. Tiesa, suaugę drugiai pastebimi retai. Dažniau aptinkamos paprastosios šaškytės, didieji juodmargiai, miškiniai storgalviai, akiuotieji satyrai, lankantys įvairių augalų žiedus. Daugybę vabzdžių privilioja geltonos, kvapnios siauralapio vingirio šluotelės; tarp smulkių žiedų rausiasi paprastieji ir kvapieji auksavabaliai, muskusiniai ūsuočiai. Gausi vabalų žygių grupė. Jie nuolat „žygiuoja“ ir ieškodami grobio per naktį gali nukeliauti iki 1 km. Raudonšlaunio puošniažygio tiesiog neįmanoma nepastebėti. Antroje vasaros pusėje pievose ima draikytis voratinkliai. Neseniai pirmą kartą pastebėtas vapsvavoris – spalvingas ateivis iš pietų, gebantis išgyventi pačiose įvairiausiose buveinėse.
